vienuntas

vienuñtas, -à pron. indef. (4) KŽ; N, [K], LVIV668, FrnW, OGLII268 kas nors, bent vienas: Pavydėjo Dievas ant visų, bau būtų vienuntas gerai gyvenąs, bet buvo visi paklydę BPI324. Todėl nusiųsk vienuntą, kuriam ištiki, ir teapžvalgo BB1Mak7,7. Ach, su kuo eš kalbėsiu ir liudysiu, jeib vienuntas klausytų BBJer6,10. Niekas neišsprūs, nei vienuntas neišbėgs BBAm9,1. Kad jie būtų mišią laikę, tad būtų vienuntas iš visų evangelistų tą aprašęs ir apsakęs MTP37.